Auginu avokadą

Kadangi tema ne apie bėgiojimą, grįžtu į savo senąjį blogą pasidalinti kasdieniniais džiugesiais.
Auginu avokadą.

Nėra mano kraujyje sodininko, bet pastaruoju metu užsimaniau turėti daugiau gėlių. Sienos baltos, baldai balti, palangės baltos. Namams verkiant reikia žalios spalvos. Turime vieną normalią gėlę – draugo įnašas į namų jaukumą, bet antros ar trečios užsiauginti ilgą laiką niekaip nepavyko.
Buvome nusipirkę vieną tokią didžiulę: pastatėme į kampą ir stebėjome, kol palaipsniui ji nusimetė visus lapus ir liko du medžio stiebai. Tuomet ėmiau prašyti, kad gėlių padovanotų draugai. Gavau orchidėją, pastačiau ant stalo ir matau kaip ji irgi po truputį ėmė nuo viršaus geltonuoti. Laistyk - nelaistyk,  duok daugiau saulės - neduok tiek daug saulės. Žodžiu, ūpas investuoti į gėles mažėjo.
Prieš kelis mėnesius buvau gana aktyvi avokadų gerbėja. Riebios vaisiaus riekelės ant skrudintos duonos su druska – puikūs pusryčiai. Belupant ir betraukiant po didelę avokado sėklą pasidarė gaila jas visas išmesti, todėl pasiknisau internete, radau dešimt skirtingų patarimų ir auginimo būdų ir sugalvojau vienai sėklai suteikti šansą.

Avokadas stiklainyje

Avokado sėklą, kaip pridera, pradėjau daiginti vandenyje bukuoju galu žemyn. Užtenka paprastos stiklinės, trijų dantų krapštukų, kuriuos įsmeigus sėklos centre įmanoma išlaikyti ją stabiliioje padėtyje. Po savaitės laiko, beje, įdėjau dar vieną sėklą: vietos dar buvo likę, o ir viltis išauginti bent vieną išaugo.

Paskutinės sėklyčių minutės stiklinėje

Šitas dvi prakeiktas sėklas laikiau nuo žiemos iki pat liepos mėnesio. Prigąsdinta straipsnių, žadėjusių daigus per kelias savaites, gyvenau taip kelis mėnesius, kol pagaliau viena sėkla iš apkemsėjusių gelmių ėmė leisti kažką žalio. Po šitos mažos šventės dar turėjau apie mėnesį kantrybės, kol daigelis pailgės ir šaknys surimtės. Per tą laiką nulaužiau kelis krapštukus, todėl palikau pirmąją sėklą-lavonėlį kaip ramstį augančiajai.
Šiandien – viskas, stiklinę keičia vazonas su žemėmis.

Avokadas vazone

Kiek pasusęs atrodo tokiame vazone,
bet jūs tik palaukit!

Nežinau kokios žemės geriausios avokadui, pasodinau į paprasčiausiai atrodančią žemę į 25 cm skersmens vazoną. Taip – turiu daug vilčių! Kad jauniklis neužsiverstų, vazonas stovi toje pačioje vietoje – ant virtuvinės palangės, kur visuomet daugiausia saulės. Baisu, aišku, kad neperdžiūtų be įprasto vandens po šaknimis, bet tokia jau ėjimo į kitą etapą kaina. Tikriausiai, teks palaistyti prieš paliekant namus savaitgaliui ir ugdyti savo rūpestingumą. Maža ką, gal pravers.

Jei rudeninė saulė nesumaišys reikalų, tikiuosi teks pafotografuoti modelį jau sudygusį. Kol kas pasidžiaugsiu mažu bumbulu žemių kibire.

Estija - naujas puslapis

O žinote ką? Ką tik supratau, kad turiu tinklaraštį, kuriame jau kurį laiką nieko nepranešu apie esminius įvykius savo gyvenime.
Taigi, trumpai tariant, po Suomijos persikėliau į Vilnių, ten padirbau iki naujųjų metų, tuomet atsikėliau į Estiją, Taliną. Čia dirbu ir tiesiog maloniai kuriuosi. Ateina pavasaris, beveik kasdien matau gražius saulėtekius, saulėlydžius ir jūrą.

Kviečiu aplankyti, jei skaitote. Mielai priimu svečius.

Stažuotė Suomijoje: pirmosios dienos iki darbo pradžios

Taigi – Suomija. Nors ir įsipjoviau šiandien pirštą su nauju IKEA peiliu, bet vis tiek esu labai gerai nusiteikusi. Ir turiu būtinai šiandien parašyti savo pirmuosius įspūdžius, nes ryt laukia įdomi diena, o tai jau naujas stažuotės puslapis. Na, bet apie viską iš pradžių. Čia turiu stažuotę organizacijoje „Service for the Sea“. Prisidėsiu prie renginio, skirto surinkti idėjas kaip mažinti Baltijos jūros užterštumą. Kol kas apie darbą informacijos tiek, daugiau papasakosiu jau pradėjusi. O kol nepradėjau, turėjau laiko įsikurti ir apsižvalgyti.

Gyvenamoji vieta
Gyvenu visiškai naujame name. Dar dažnai matau kaip darbininkai vis pabaiginėja darbus: patinkuoja laiptinės sienas, nuklijuoja apsauginę juostelę nuo lifto durų ir panašiai. Turiu savo kambarį, kitame gyvena kinietė, trečias kambarys dar laukia naujo stažuotojo, mano būsimojo kolegos. Virtuvė, vonios kambarys ir tualetas – puikios būklės. Pilna vietos daiktams, visi puodai, patalynės ir kitos smulkmenos supirktos. Viena popietė ir mano lagaminas ištuštėjo, visi daiktai išsisklaidė po namus. Buvau jau pasiilgusi tokio kraustymosi malonumo. Tiesa, langai į rytus, todėl keltis 8 valandą norisi net savaitgalį. Ypač kai giedras dangus. Tokiais rytais plačiai praskleidžiu užuolaidas ir kokią valandą seku kaip saulė juda nuo vienos šakos link kitos, risdamasi per medžius stovėjimo aikštelės pakrašty. Taigi, turiu čia savo kampą ir labai džiaugiuosi.
Aplinkui nėra labai įdomių vietų, o jei ir būtų, jos visos vis tiek po sniegu. Gyvenu apie 10 kilometrų atstumu nuo Helsinkio centro, bet viešuoju transportu susisiekimas labai patogus. Tai gera žinia, nes pagrindinė veikla vyksta ten.

Maistas
Kadangi prisivežiau pilną krepšį konservų, pirmą mėnesį daug laiko maisto pirkiniams neskiriu. Šalia yra didelis prekybos centras, kur, turint laiko, galima surasti visai neblogų variantų. Nusipirktų, atsivežtų ir dykai gautų brangių saldainių turėtų užtekti keliems mėnesiams, todėl daugiau dėmesio skiriu paprastų produktų paieškai. O tai labai skatina mokytis kalbos. Maito – pienas. Štai ir pirma pamoka skaitantiesiems. Tiesa, pastebėjau, kad išvykus nejučia imu maitintis sveikiau, o ir disciplina su saldumynų kiekiu labai pavykusi.

Tiek trupinėlių pradžiai. Esu labai gerai nusiteikusi, galvodama apie mūsų renginį, nors dėl Suomijos prezidentės, kuri jame dalyvaus, nekonkretumo data ir atidėliojama, bet taip tik padidėja mano pačios stažuotės ilgėjimo galimybė. O tai reiškia, kad galbūt galėsiu pamatyti Suomiją be sniego ir palakstyti rytais prie Baltijos jūros su kedukais. Argi ne pasaka? Pasaka. Daugiau įspūdžių planuoju pririnkti jau su darbo detalėmis. Iki tol – hyvää yötä!

Kelionė į Ispaniją

Mano pasakojimas apie kelionę po Ispaniją su Justu, Renata ir Matthew. Išsiplėčiau, vis dėlto. Neturintiems daug laiko, bet vis tiek norintiems sužinoti esmę, siūlau iš karto skaityti santrumpą paskutinėje pastraipoje.


Taigi, buvom Ispanijoje. Ne tik kad buvom Ispanijoje, bet ir turiu ką papasakoti. Iš tiesų, jau buvau bepamirštanti tokių kelionių naudą. Prisiminiau: grįžus galva šviesesnė, spalvos ryškesnės, o ryte keltis iš lovos pasidaro daug lengviau net ir nekūrenus židinio per naktį. Šįkart trumpai apie tai, kas įstrigo giliausiai.
10 dienų kelionę pradėjome Kaune anksti ryte. Autobusas tvarkingai nuvežė iki oro uosto, „RyanAir“ tvarkingai nuskraidino iki Vyzės (Weeze). Vokietijoje praleidome dvi dienas, kadangi laukėme skrydžio Diuseldorfas – Madridas. Negaliu nepaminėti situacijos, kai bandėm tranzuoti iš Vyzės oro uosto į Diuseldorfą. Po nesėkmingo trypčiojimo po sniegą ir idealiai išmoktos frazės „Wir sind nach Dusseldorf gegangen“ sėdom į autobusą. Labiausiai patiko dalis, kai jis pradėjo važiuoti ne tuo keliu, kuriame stabdėme mašinas. :) Miestas šiek tiek nustebino: aplinkiniuose rajonuose visur sniegas, o pats miestas žaliuoja. Vėliau išgirdome, jog tai dėl to, kad miestas slėnyje. Nakvynei mus priėmė du vokiečiai ekonomistai. Priėmė gražiai, iš karto davė buto raktus ir kambarį. Pasidalinom informacija apie ekonomiką, istoriją, gyvenimo kelius ir požiūrius. Užskaityta. Antrą vakarą kokteilių bare pasigriebėm idėją nusipirkti smulkintuvą ir darytis kokteilius patiems. Lietuvoje.
Ispaniją pasiekėme jau temstant. Nešini kukliomis iškarpėlėmis iš Google Maps pėščiomis atsikapstėme nuo metro iki centro. Taip prasidėjo mūsų ištvermės reikalaujančių pasivaikščiojimų dienos. Susitikome kelionės kolegas ir viską jau tęsėme keturiese. Madridas padarė didelį įspūdį. Tikriausiai dėl to, kad pirma jį pamatėme tamsiu paros metu – visur lempelės, apšviesti gražiausi pastatai, fontanai. Galėčiau miestą pavadinti fontanų miestu, kadangi kiekviena didesnė matyta sankryža papuošta fontanu. Valencijoje mus priglaudė erasmus studentas iš Čekijos, kur, beje, radome ir lietuvaitę. Nors abi dienas į butą grįžome vėlai, spėjome maloniai pasiplepėti, bet didžiausią įspūdį paliko paslaptingas buto gyventojas, kurį žinojome esant tik dėl to, kad jis kartas nuo karto garsiai nusikvatodavo. Mums jį, pirmą kartą išgirdus tą juoką, šeimininkas tiesiog pristatė trumpa fraze „he's crazy“ (beprotis). Miestas gražus, sutvarkytas, su skanesniais apelsinais. Didžiausią įspūdį paliko parkas, kuriuo eidami link jūros praleidome visą dieną. Kaip papasakojo mus priėmę žmonės, anksčiau toje vietoje buvo upė, bet po didelio potvynio miestas nusprendė pakeisti jos kryptį, taigi nelikus vandens, senoje vagoje nuspręsta įrengti parką. Taip pat vienbalsiai nusprendėme, kad kebabai skaniausi būtent Valenijoje! Kadangi tai buvo pigiausias ir sočiausias mūsų rastas patiekalas, tapome neblogais ekspertais. Ir, žinoma, kai kurie iš naujo išmokome ispanišką žodį cebolla, kadangi pirmą kartą valgytas kebabas su svogūnais man labai nepatiko. Alikantėje vėl apsistojome pas „erasmusininkus“. Šįkart priėmė studentė iš Prancūzijos. Miestukas nedidelis, todėl vakare perėję pagrindinę marmuro mozaika dengtą alėja, kitą dieną nusprendėme skirti kopimui į kalną su pilies liekanomis. Kopėme. Taigi tarp naudų atsirado dar vienas glėbelis gražesnių nuotraukų ir pirmą kartą ragautas kaktuso vaisius. Kadangi tai buvo paskutinis miestas, vakare leidome sau pasėdėti užeigoje, paragauti nacionalinių tapų ir išgerti alaus su naujaisiais draugais iš „CouchSurfing“. Grįžti į Madridą mums liko naktinis autobusas, taigi, viską susirinkę, jau tik dviese kelioms minutėms užsnūsdami mes pasiekėme pirmą ir paskutinį mums Ispanijos miestą.

Anglija: darbas ir darbdavė

Neilgai dar, bet pagaliau dirbu pas tokią mielą moterėlę „Bed and Breakfast“. Mano pareigos: kalbėtoja su šeimininke, maisto ir indų nunešėja-parnešėja ir kambarių tvarkytoja. Dirbu labai gražiame dideliame name. Pagrindiniai svečiai dažniausiai vokiečiai ir prancūzai, kurie taip pat nevengia su manim pasikalbėti ir sureaguoti „oh, Lithuania“, kai pasakau iš kur esu.
Tiesą pasakius, darbas nėra sunkus, ypač todėl, kad nejaučiu jokios įtampos. Per kelias dienas bendravimo su Imge (šeimininkė vokietė) susidariau paveikslą kokia norėčiau būti pensininkė: išsilavinusi ir besilavinanti, daug keliavusi ir bekeliaujanti, komunikabili ir tebebendraujanti, žodžiu – tokia pat, kaip ir jaunystėje, tik šiek tiek gurdesnė. Į darbą išeinu kiekvieną darbo dieną 8:10 val. ir eidama nejaučiu jokio sunkumo, ko nesitikėjau. Žinau, kad teks tiesiog maloniai pabendrauti, pasisukioti tarp senovinių baldų ir pasigaudyti idėjų galimam savo senatvės versliukui. Taigi, Simona tęsia savo ramybės periodą ir ramiai ruošiasi neramiajam.

Į Lietuvą grįžtu rugpjūčio 26 d., susimatysim!

Kaip vogti kuo mažiau: mano pasirinkimai muzikos srityje

Bakalauro baigimas atnešė ne tik akivaizdžių permainų ir atradimų. Vienas iš papildomų buvo naujo ir sveiko kietojo disko įsigyjimas. Tai buvo puiki proga šviežiai įsidiegti naują „Ubuntu“ versiją, o švarios operacinės turėjimas visai maloniai atgrasė nuo piratinės muzikos kolekcijos įsikėlimo. Taip kelias savaites muzikos klausiausi tik per radiją arba ribotas Last.fm siūlomas kolekcijas.
Šiuo metu, būdama Anglijoje, pastebėjau, kad galiu klausytis daugiau Last.fm stočių, kas paskatino pagalvoti apie naudojimąsi mokamomis Last.fm paslaugomis grįžus į Lietuvą. Kai reikalai ėmė suktis apie mokėjimą už paslaugas, nutariau pasiieškoti daugiau patrauklių variantų. Pasirodo, jų yra nemažai, tačiau paskaičiusi ir pabandžiusi kelis, nutariau naudoti keletą jų. Tuo tarpu, pati idėja mokėti už paslaugas liko atidėta neapibrėžtam laikui.

Komplektėlis:
Last.fm (programa) + Deezer.com (puslapis) + Spotify (programa)

Kuo kiekvienas iš jų svarbus man? Yra keli pagrindiniai pageidavimai muzikos grotuvui:
1) galimybė automatiškai groti random režimu
2) galimybė pasirinkti konkretų mėgstamą kūrinį
3) galimybė registruoti klausomus kūrinius last.fm duomenų bazėje.

Kadangi kiekvienas iš trijų turi trūkumų, jie padengiami kitų komplekto elementų privalumais.

Last.fm
1) + 2) - 3) +

Deezer.com
1) + 2) + 3) -
Trūkumas:
- veikia tik naršyklės pagalba

Spotify
1) + 2) + 3) +
Trūkumai:
- ribota (iki 20 val./sav.) nemokama versija
- Linux sistemoje neseniai pasirodė programa tik mokamai versijai, nemokama gali būti leidžiama per Wine, kas komplikuoja jos veikimą.

Didžiausias bendras minusas yra priklausomybė nuo interneto bei priverstinis 7 metų senumo mp3 grotuvo atsisakymas. Pasirodo, amžinai technologinių naujovių vengti nepavyks ir ilgainiui teks įsigyti ką nors panašaus į išmanųjį telefoną. Tuomet, tikriausiai, neteks ir abejingai atsakyti telemarketingo darbuotojai, siūlančiai man 1000 litų nuolaidą telefonui, jei pereičiau į „Omnitel“. Bus matyt.
Tiesa, moralinės sprendimo priežastys - jau atskira tema. Žinoma, norėčiau sulaukti tokių laikų, kai autoriai laisvai dalinsis savo kūriniais internete ar net visai išnyks tokia sąvoka kaip Copyright, tačiau, kol taip nėra, renkuosi geriau mokėti už vartojimą arba išvis nevartoti nei vartoti neteisėtai.

Anglija: kelionė pirmyn ir buitis

Sveiki, mielieji,

Dėl visa ko paminėsiu, jog prieš kiek daugiau nei savaitę gavau bakalauro diplomą, po to iškrausčiau butą, atsipalaidavau, atsisveikinau ir nuo vakar esu Anglijoje. Čia praleisiu vasarą ir, su atnaujinto DELLo pagalba, ieškosiuosi egzotiškos arba tiesiog geros AIESEC stažuotės.


Na, o vakar patyriau vieną įdomesnių kelionių. 29 autobuso pradėjau laukt likus dar 20 min. iki jo atvažiavimo tikimybės, o įsėdus ilgai klausiausi moterų priekaištų dėl prasto vieno iš keleivių kvapo. Tvarkingai su savo „bumbulo“ formos kuprine nužingsniavau iki oro uosto, maloniai nudžiugau neradusi jokios eilės ir jau ne taip maloniai susikrimtau, kai darbuotoja ištarė „įdėkite prašau savo bagažą pamatuoti“, nes tikrai žinojau, jog „bumbulas“ netilps. Po kelių minučių „projektavimo“ dalį daiktų persikėliau į švarką - tvarka - „bumbulas“ suplokštėjo, praėjau. Lėktuvas skrido ne taip lygiai kaip esu įpratus, o nusileidžiant vos neteko trinktelt galva į priešais esančią sėdynę, tačiau greitos kelionės autobusu ir traukiniu atėmė galimybę šią dieną laikyti įtempta.
Šiandieną leidžiu viena. Ryte Justas aprodė dar neaprodytas aprodytinas vietas, o po pietų pradėjau pratintis prie naujo būsto. Išsikroviau kuprinę, atgaivinau valymo įgūdžius, pastumdžiau kėdes ir dabar laukiu, kol išdžius dar trys drabužiai, kad galėčiau juos sulankstyti ir sudėti į lentynas. Išvada: reikia kuo greičiau susirasti darbą. Tai ir turėčiau padaryti kitomis dienomis.

Taigi, linkėjimas iš Bath'o! Malonios jums saulės ir turiningo savaitgalio!

Vanduo krito ant mašinos

Žinau, kad prisiminsiu šį laikotarpį iki birželio vidurio. Ilgai prisiminsiu laikotarpį, kuris baigsis šių metų birželio vidury. Iš pradžių gali atrodyti, kad sąlyginė laisvė bus vienintelis trokštamas dalykas, bet paskui imsiu galvoti, ar spėsiu susirast kuo save susivaržyt, kol laisvė neėmė erzinti. Taigi, tas įtampą keliantis keturių metų vainikavimo darbas šiuo metu gali atrodyti visai patrauklus, nors ir norisi visą lietingą dieną stovėt balkone ištiesus rankas.

Žinau, kad tuo metu dažniau sėdėsiu ant sofos, skaitysiu knygas ir pradėsiu šert žiurkę.

Taigi, esu tikra, kad nemažai kauniečių šiandien patyrė tą malonų dūšios nuplovimą, bent jau tie, kurie spėjo grįžt namo iki liūties likus 30 sekundžių ir galėjo stebėti upelius iš 3 aukšto. Bėgo moterys, pykosi kaimynai, didelė srovė nuo stogo krito ant mašinos priekinio stiklo - keri. Tylos momentais pagalvojau ar galėčiau tai pasakoti naujiems pažįstamiems, kurie sėdės su manim prie pietų stalo ir siūlys cukraus į arbatą. Galėsiu, jei per kitus pietus man cukraus nebesiūlys.

UKRAINA: gyvenimas iki darbo pradžios

Groja Carla Bruni - Quelqu'un m'a dit...

Sveiki, mielieji,

Pagaliau gavau laisvą minutėlę ir laisvą жіночка кімната, todėl pirmas dalykas po to, kai pasidėjau lagaminą į kampą ir pakeičiau basutes pliažinėm šlepetėm, buvo šis laiškas. Pagavo tokia „rašytojiška“ nuotaika (už lango varnos, daug medžių ir žaismingai spalvotas plastikinių butelių konteineris), todėl planuoju šiek tiek išsiplėsti. Na, o dabar apie kelionę ir Ukrainą.

07.05, penktadienis, 19:30 val. Sėdžiu sau autobuse šalia jaunos ukrainietės, pro langą žiūriu į tebemosuojamas šauniausių draugiukų rankutes ir autobusas pajuda į priekį. Sukasi į kairę, didina greitį... :) Tada ėmiau jausti Ukrainos dvelksmą. Deja, tas dvelksmas dar kiek apgaulingas: laukia visa naktis kelio pro Lenkiją. Gavau gan neblogą vietą sėdėt – priešais tualetas, tačiau taip pat ir ale stalelis rankinei (vėliau ir kojoms) pasidėti. Tikriausiai ilgai dar prisiminsiu ~5 m. ukrainietukę, sėdėjusią priešais kitoje eilėje. Lietuvoj tokio mielo vaiko nemačiau jau seniai. Nors ir skleidė daug triukšmo, bet jos klausimai „papa, a kogda my prijedim?“ atrodė tokie nuoširdūs ir aktualūs, kad žavėjaus net ir po 20-to karto. :) Taip pat žavėjausi ir pačiu „papa“, kuris bestraksinčią dukrelę tą patį 20-tą kartą sugebėdavo prajuokinti vienu gauruotos rankos judesiu. Miegoti nelabai sekėsi, pabusdavau kas 20 minučių pasižvalgyt į laikrodį.


Šeštadienis. Vis dėlto, 6 val. ryto pasiekėme Lenkijos ir Ukrainos sieną. Patikrino pasus ir paliko laukti toliau. Laukiam valandą, dvi, tris... Autobuso vaikai darosi vis labiau irzlūs, nuo nikotino trūkumo kenčiantis vyrukas keičia pokalbio temą ir ima keikti jau muitininkus. Staiga mums liepia išlipti ir ~„vazmyte vsiech svajych vieshchi“. Išlipam, išsitraukiam lagaminus, praeinam pro kažkokį koridoriuką ir grįžtam su daiktais atgal. Daiktų netikrino, tik klausinėjo „gde iedyte?“. Sugrįžę pasėdėjom dar valandą, tada dar kartą patikrino pasus, surinko korteles su informacija vietos, į kurią vykstame ir lygiai 10:00 val. paleido „į laisvę“.
Lvove mane pasitiko vietinio LC mergaitė. Nupirko bilietą, pakalbėjom apie jų DT stažuotes, mūsų MT stažuotes ir šiaip orą. Įsėdau į autobusiuką (Mаршрутка) ir pradėjau dairytis į šiokių tokių kalnų užuomazgas. Be jų pastebėjau ir tai, kad vairuotojas sugeba vienu metu vairuoti, kalbėti telefonu ir rūkyti. Dar pastebėjau duobėtus kelius (jie tokie labiau vakarų Ukrainoje, pasak Helen) ir kelis vietinių bruožus, kuriuos rašau į atskirą sąrašėlį sąsiuvinyje.
Po trijų valandų atvykau į Івано-Франківськ. Pasitiko mane dvi vietinės mergaitės: Tanya ir Ira (TN manager'ė). Be kefyro ir degtinės, bet su didžiulėm šypsenom. Išsitraukiau lagaminą ir nuvykom pas Tanią atsigaut. Nusiprausiau šaltu vandeniu, persirengiau, sukirtau keturis balandėlius ir nuvykom prie upės, kur sutikau pirmąją kolegę Edytą iš Lenkijos. Pakalbėjom, pažiūrėjom į vandenį ir pasigrožėjom kalvelėm. Tada sužinojau, kad mane ir kolegę Maarją iš Estijos paskyrė į geriausią kurortinę stovyklą (kaip vėliau pamatėme, tai visai prašmatni sanatorija su vištienos kepsniukais), kaip daugiausiai žadančias ir geriausiai mokančias anglų kalbą. Žodžiu, nuo mūsų priklausys ar direktorius ims stažuotojus ir kitais metais. Visai nudžiugau, taip pat susiderinau ankstesnę grįžimo datą (rugpjūčio 16 d.) ir ėmiau ramiai sau mėgautis laisvu laiku iki konkretaus darbo pradžios. Grįžus pas Tanią susipažinau su jos mama – super miela moterimi. Šnekėjomės pusiau angliškai pusiau rusiškai, vartėm nuotraukas ir pažindinomės kaip tik galėjom.

Apie būtent tiksliai tiksliai dabar

- Kas čia?
- Simonos cukrinė.
- O kas čia?
- Simonos maisto produktai.
- O kodėl Simona guli užsiklojus?
- Jai šalta matyt.
- Bet kad ji nedreba.
- Tuomet, manau, ji slepiasi.
- O kodėl ji slepiasi, jei turi cukrinę ir maisto produktų?
- Eik miegot.


Žinote, vyrai ir moterys, kokios spalvos sienos man gražiausios, kai lyja? Šlapio asfalto spalvos. Tiesiog daugiau nežinau šlapių objektų spalvų, o dabar lyja. Išeinu visa bekelnė, bet su suknele, į balkoną, pakvėpuoju lietumi, pažiūriu į dar pilkesnį namą užkaltais langais ir nuplėštais balkonais, pasišypsau ir kvėpuoju lietumi toliau. Galėtų kas pamatyt kaip aš gražiai šypsaus ir kaip dailiai kvėpuoju. Ko gi daugiau aš čia stoviu be kelnių (bet su suknele)? Ne to. Dar sublyksi blykstė (blykstė-blyksėti), aš užsimanau šokolado ir grįžtu į kambarį, tada sudunda tai, kas sublyksėjo. Tvarka.

Dar paskaičiau savo senus blogo įrašus. Ir vėl pastebėjau, kad kvailai skundžiuos daugumoj. Ypač privačiuose, nes tikriausiai užteko proto suprast, kad skundai kvaili. Gaila nėra tiek daug noro pasakotis, kai viskas gerai. Bent jau ne blog'e, nes, matyt, gyviems žmonėms smagiau klausytis laimingų žmonių. Tikriausiai. Arba reik susirast liūdną draugę. Tokią negyvą, kaip būna. Ja.

Tai ką gi, šįvakar tikriausiai vėl teks gulėti ant grindų ir klausytis kokių múm. Tai, matyt, viena iš nedaugelio grupių, kurių dainoms nedrįstu pritarti balsu, o tik judinu lūpas, norėdama vis dėlto pademonstruoti, kad žodžius tai žinau. Mėgautis, negriauti grožio.