Londonas ir mano nemiga

Pasikloju lovą senu per trumpu užklotu ir dairausi aplinkui: kur dar galėčiau nuveikt panašiai gražų darbą? Naujų minčių nekyla, todėl atsigulu ant lovos, kad sugulėta ji atrodytų dar jaukiau. Pasodinu meškiną, pasodinu tvirčiau, jam pasvirus ant šono, šypsausi.
Į JK artimiausiu metu nevažiuosiu. Tiesa, prisimenu ją iš įvairių kampų bent dukart per mėnesį.



Citata nuo apdėvėtų lapų, kuriuos pildžiau stumdama naktį oro uoste praeitų metų balandį (?):

Visada mėgau rašyti ranka. Taip pat mėgstu rašyti blog'ą, na o dabar rašau blog'ą ranka. Argi ne puiku? Puiku. Dar puiku yra tai, kad iš krepšio sklinda šiltos bandelės su vištiena kvapas, o priešais sėdi 7 angliški paaugliai. Tikriausiai neminėjau, jog man siaubingai patinka JK tarsena, na, o kuo jaunesni vietiniai, tuo grynesnį ir įmantresnį akcentą jie demonstruoja. Prisitildau muziką iki minimumo ir klausausi jų pokalbio. Turinio negaudau: beveik neabejoju, jog jis nuobodus. Ilgainiui apima keistas jausmas, kad ir aš galiu būti stebima korio (-ių) nors iš aplinkui valgančių, snaudžiančių ar šiaip galvas sukiojančių keistuolių. Atrodau vis tiek įdomiau už juodų indų šeimyną: nuolat taisausi krentantį šaliką, junginėju muziką, prisikišusi grotuvą prie pat akių, rašinėju kažką ant pluošto popierių (kurie, kaip paaiškėja keičiant prirašytą lapą švariu, yra Londono žemėlapiai – dėl to kiek kompleksuoju ir bandau paslėpti nuo iš tiesų tik savo reikalais užsiimančių žmonių). Argi ne puikus vaizdas nuobodžiaujančioms akims? Atsakymo nelauksiu.

Laukti lieka visa naktis, užmigti nesitikiu, todėl įsivaizduoju kas čia įdomesnio galėtų nutikti...
1) Laukiniai žvėrys. Į stiklines oro uosto duris ragais ima baksnoti porelė briedžių. Po keleto agresyvių bandymų jie pastebi, kad durys kažkodėl pačios ima judėti, todėl ištiesę kaklus susigrūda į besisukančių durų aikštelę ir atsargiai išlipa oro uosto viduje. Žmonės jų išsigąsta, o briedžiai jaučiasi ne ten papuolę – visur pernelyg balta, švaru ir kvepia vištienos sumuštiniais. Didesnės masės briedis pradeda baksnoti kanopa į grindinį, o mažesnysis – nepatenkintai prunkšti. Nesulaukę jokio dėmesio jie susigrųda atgal į supamas duris ir pradingsta. Neramiai vizginamos uodegytės išduotą jų nusivylimą...
2) Madonna. Pasigirsta šaižus lagamino ratukų cypimas. Po kelių sekundžių pasirodo neaukšta moteris, rankoje laikanti raudonos spalvos lagamino rankeną. Jos vilkimas tamsus paltas neišduoda jokios ypatingos padėties, tačiau atsargi šypsena, nukreipta tiesiai į mane, leidžia suprasti, kad moteris pastebėjo mano susijaudinimą. Aš ją pastebėjau, tačiau su niekuo pastebėjimu dalintis neketinu. Ji tai supranta ir, dėkingai mirktelėjusi, tyliai nueina, tempdama lagaminą tolyn. Kiti žmonės nieko ypatingo nepastebi, užsiima tais pačiais nuobodžiais dalykais. Kvailiai, pagalvoju.
3) Trečias dalykas. Galvoju, kad tai turėtų būti arba avarija, arba gaisras, arba neplanuotas gimdymas. Visi pasirinkimai pakankamai nemalonūs, todėl plačiau negalvosiu.

Mintis blaško šviežios vištienos kvapas, perdėta koncentracija į „ž“ raidės sudėtingumą ir įprotis sakinyje išvardinus du skirtingus teiginius būtinai surasti trečiąjį ir tik tada pabaigti sakinį. Forma klesti, turinys liūdi. Sima džiūgauja ir pabaigia transliaciją riebiu tašku. Grok, Bonobo, grok.

UKRAINA: gyvenimas iki darbo pradžios (2009.07.05-12)

Groja Carla Bruni - Quelqu'un m'a dit...

Sveiki, mielieji,

Pagaliau gavau laisvą minutėlę ir laisvą жіночка кімната, todėl pirmas dalykas po to, kai pasidėjau lagaminą į kampą ir pakeičiau basutes pliažinėm šlepetėm, buvo šis laiškas. Pagavo tokia „rašytojiška“ nuotaika (už lango varnos, daug medžių ir žaismingai spalvotas plastikinių butelių konteineris), todėl planuoju šiek tiek išsiplėsti. Na, o dabar apie kelionę ir Ukrainą.

07.05, penktadienis, 19:30 val. Sėdžiu sau autobuse šalia jaunos ukrainietės, pro langą žiūriu į tebemosuojamas šauniausių draugiukų rankutes ir autobusas pajuda į priekį. Sukasi į kairę, didina greitį... :) Tada ėmiau jausti Ukrainos dvelksmą. Deja, tas dvelksmas dar kiek apgaulingas: laukia visa naktis kelio pro Lenkiją. Gavau gan neblogą vietą sėdėt – priešais tualetas, tačiau taip pat ir ale stalelis rankinei (vėliau ir kojoms) pasidėti. Tikriausiai ilgai dar prisiminsiu ~5 m. ukrainietukę, sėdėjusią priešais kitoje eilėje. Lietuvoj tokio mielo vaiko nemačiau jau seniai. Nors ir skleidė daug triukšmo, bet jos klausimai „papa, a kogda my prijedim?“ atrodė tokie nuoširdūs ir aktualūs, kad žavėjaus net ir po 20-to karto. :) Taip pat žavėjausi ir pačiu „papa“, kuris bestraksinčią dukrelę tą patį 20-tą kartą sugebėdavo prajuokinti vienu gauruotos rankos judesiu. Miegoti nelabai sekėsi, pabusdavau kas 20 minučių pasižvalgyt į laikrodį.
Šeštadienis. Vis dėlto, 6 val. ryto pasiekėme Lenkijos ir Ukrainos sieną. Patikrino pasus ir paliko laukti toliau. Laukiam valandą, dvi, tris... Autobuso vaikai darosi vis labiau irzlūs, nuo nikotino trūkumo kenčiantis vyrukas keičia pokalbio temą ir ima keikti jau muitininkus. Staiga mums liepia išlipti ir ~„vazmyte vsiech svajych vieshchi“. Išlipam, išsitraukiam lagaminus, praeinam pro kažkokį koridoriuką ir grįžtam su daiktais atgal. Daiktų netikrino, tik klausinėjo „gde iedyte?“. Sugrįžę pasėdėjom dar valandą, tada dar kartą patikrino pasus, surinko korteles su informacija vietos, į kurią vykstame ir lygiai 10:00 val. paleido „į laisvę“.
Lvove mane pasitiko vietinio LC mergaitė. Nupirko bilietą, pakalbėjom apie jų DT stažuotes, mūsų MT stažuotes ir šiaip orą. Įsėdau į autobusiuką (Mаршрутка) ir pradėjau dairytis į šiokių tokių kalnų užuomazgas. Be jų pastebėjau ir tai, kad vairuotojas sugeba vienu metu vairuoti, kalbėti telefonu ir rūkyti. Dar pastebėjau duobėtus kelius (jie tokie labiau vakarų Ukrainoje, pasak Helen) ir kelis vietinių bruožus, kuriuos rašau į atskirą sąrašėlį sąsiuvinyje.
Po trijų valandų atvykau į Івано-Франківськ. Pasitiko mane dvi vietinės mergaitės: Tanya ir Ira (TN manager'ė). Be kefyro ir degtinės, bet su didžiulėm šypsenom. Išsitraukiau lagaminą ir nuvykom pas Tanią atsigaut. Nusiprausiau šaltu vandeniu, persirengiau, sukirtau keturis balandėlius ir nuvykom prie upės, kur sutikau pirmąją kolegę Edytą iš Lenkijos. Pakalbėjom, pažiūrėjom į vandenį ir pasigrožėjom kalvelėm. Tada sužinojau, kad mane ir kolegę Maarją iš Estijos paskyrė į geriausią kurortinę stovyklą (kaip vėliau pamatėme, tai visai prašmatni sanatorija su vištienos kepsniukais), kaip daugiausiai žadančias ir geriausiai mokančias anglų kalbą. Žodžiu, nuo mūsų priklausys ar direktorius ims stažuotojus ir kitais metais. Visai nudžiugau, taip pat susiderinau ankstesnę grįžimo datą (rugpjūčio 16 d.) ir ėmiau ramiai sau mėgautis laisvu laiku iki konkretaus darbo pradžios. Grįžus pas Tanią susipažinau su jos mama – super miela moterimi. Šnekėjomės pusiau angliškai pusiau rusiškai, vartėm nuotraukas ir pažindinomės kaip tik galėjom.
Sekmadienis – antradienis. Edyta išvyko į savo stovyklą, likau viena stažuotoja kuriam laikui. Nuo pat sekmadienio prasidėjo ekskursijos po miestą: „čia bažnyčia, čia siena, čia statula“ ir pan. Po kelių valandų vis prisijungdavo ir atsiskirdavo po kelis žmones iš LC, todėl buvo sunku susigaudyti su kuo aš čia iš tikrųjų vaikštau. Visą laiką saulė kepino pečius, pakaušį ir viską, ką rado. Vieną dieną protarpiais palydavo, tačiau labai švelniai. Kalnų oras = permainos. Po pietų su visu savo lagaminu nukeliavau į Hostel'į, kurį mes vadiname tiesiog studentų bendrabučiu. Pafotografavau įdomesnes vietas, įsijungiau simpsonus, TV programas, muziką ir pradėjau rašyti laišką. 22.00 val. prie manęs prisijungė naujas stažuotojas iš Egipto – Ahmed. Jo vyriškasis kambarėlis buvo kuklesnis, todėl įsitaisėm manajame ir iki 01.00 val. dalinomės kelionių ir kitais įspūdžiais, lūkesčiais ir pažindinomės.
Kitą dieną nuvažiavom į Edytos ir Ahmed darbo vietą. Tą dieną buvo švenčiama Ukrainos nacionalinė šventė (Ivano Kupala ar pan.), todėl iki 00.00 val. dūkom diskotekoj prie didžiulio laužo su įvairaus amžiaus stovyklos vaikais. Po to suguldėm vaikus ir kokias 3 valandas žaidėm „Bitches bitches“. Rytas irgi buvo smagus. :)
Antradienis – sekmadienis (Kijevas). Antradienio vakare su Kolya iš LC traukiniu pajudėjome iki Kijevo. Ten gan ilgokai vyko LDS konferencija, kurioje buvo bene visa naujoji LC valdyba. Na, o mano didysis tikslas buvo Helen. Po ~12 valandų kelionės su ukrainiečių-lietuvių kalbų pamokėlėmis ir saldaus miego ant išlankstomos lovelės, trečiadienį 7 val. ryto buvome Kijeve. Išlipu iš traukinio ir matau šviežiai atsikėlusią Helen su glėbiu ramunių! „For my dearest guest“. Kokia pradžia, tokia ir visa savaitė. Buvau lepinama per visus kraštus. Gardžiausi pusryčiai, dovanėlės, kiekviena diena pilna suplanuotų ekskursijų. Aplankėm begalę bažnyčių, parkų, statulų, šiaip gražių vietų. Visai nieko buvo muziejus, kurio pirmamoje salėje buvo nupjautos karvės galvos imitacija su gyvomis musėmis, skraidžiojusiomis aplink dirbtiną kraują (Justė turėtų atsimint tą galvą). Crazy Ukrainians, kaip sakant. Vieną dieną prie mūsų prisijungė panašaus tipo stažuotojai, dirbantys pietų Ukrainoje: Ernest iš Hong-Kong ir Michelle iš Meksikos. Kartu pasivaikščiojome po suvenyrų turgelius, paplaukėm Dnepru ir pasipasakojom patyrimus. Pasirodo jų LC stažuotojai turi „praeiti“ daugybę žeminančių medicininių tyrimų, kurie reikalauja apnuoginti tam tikras kūno vietas ir atverti tam tikras ertmes metaliniams įrankiams. Vyrai, be to, turi pademonstruoti savo turtą, kuris įvertinamas tam tikrais numeriais, griežta akimi nustatomais stambios moteriškės. Man, kaip bebūtų, to daryti neteko. :P Penktadienio vakare nuspredėm sudalyvaut LDS paskutiniame vakare. Netikėtai gatvėj sutikom Yurą iš Івано-Франківськ LC ir kartu nuvykom iki konferencijos vietos. Pasivaišinom rėmėjų gėrybėmis, pasėdėjom pavėsinėj ir po kiek laiko prasidėjo apdovanojimai bei konferencijos uždarymas. Svarbiausi apdovanojimai, tai – auksinis, sidabrinis ir bronzinis „awards of excellence“. Pirmas buvo LC Lviv, antras – LC Kiyv, trečias irgi neblogas. :) Tiesa, keista buvo matyti nemažai mergaičių trupučiukais šortukais ir aukštučiukais aukštakulniukais. Na, bet jos irgi susilaukė savito dėmesio. Su Helen pabuvome iki 02.00 val. nakties ir taksi išriedėjom miegot. Brolis buvo vėl nustumtas ant grindų, o mes karališkai kritome į lovas. :)
Paskutinė diena buvo kiek ramesnė, tik teko paėjėti greitu žingsniuku, kai iki manojo traukinio išvykimo buvo likęs nedidukas pusvalandukas. Kai buvome stoty, moteriškės balsas jau šaukė „Uwaga, traukinys na Івано-Франківськ skora ujiediet“. Ir vėl mojavimas, ir vėl riedėjimas, vėl naktis ant rudų išlankstomų sėdynių. 7 val. ryto – stotyje.
Sekmadienis. Kaip tikra senbuvė susiveikiau taksi ir už 15 gryvnų (~5 litus) buvau senajame hostelyje). Įsijungiau kompiuterį, priguliau ir greit sulaukiau svečių barbenimo į duris. Susipažinau su Maarja iš Estijos ir Raushagul iš Kazachstano. Jąją palikome hostelyje, o pačios su dviejų mergaičių iš LC pagalba nuvykome į išsvajotąją darbo vietą kurortiniame Яремче miestelyje. Pirmas įspūdis – pasaka. Antras įspūdis – nu tikrai pasaka. Aplink pasakiško grožio „miškais pasišiaušę“ karpatų kalnai, pro dviviečio kambario (tikrai nemažo) langą matosi ir girdisi srauni kalnų upė. Turime spintą, spintelių, po neprastą lovą, stalą, nuostabų vaizdą pro langą ir tikrai nemažai erdvės. Turime privatų vonios kambarį su tualetu, kriaukle ir dušo kabina. Vienintelis trūkstamas dalykas – tai internetas. Na, bet dievo į medį nevarome ir džiaugiamės kurortu.
Sekmadienį grupė dar nebuvo atvykusi, todėl pasilinksminome pačios: Su paauglių, besimokančių čia anglų kalbos, grupe kopėme į kalną netoli stovyklos. Po kiekvieno atsisukimo pasidairyti žandikauliai atvėpdavo vis smarkiau, o kai vos beatgaudami kvapą užlipom į viršūnę, pasakiau „buvo verta“.
Sėdžiu ir stebiu mirksinčią bekraunamo fotoaparato švieselę, laukdama kada galėsiu nufotografuoti iš mūsų balkono matomą kalnų upę ir nuostabius kalnus. Nufotografuosiu ir parodysiu jums. Na, o dabar reikia užsiimti kuo nors „stažuotojišku“. Gero vakaro!



Žodynėlis neAIESEC žmonėms:

*LC (Local Committee) – vietinis AIESEC padalinys, pvz. AIESEC Kaunas, AIESEC Kyiv ir pan.
**DT (Development Traineeship) – AIESEC stažuotė, kurios dalyviams nėra mokamas atlyginimas.
***MT (Management Traineeship) – AIESEC vadybinio tipo stažuotė.
****Bitches bitches – AIESEC bendruomenėje žaidžiamas žaidimas, kurio metu žmonės sėdi ratu ir pagal tam tikras taisykles plekšnoja sau per kelius, stengdamiesi išvengti klaidos – prievolės išgerti (viena klaida - vienas gurkšnis alkoholinio gėrimo).

Priešmieginis | Pre-sleep one

Laikas ėjo, o kas paaiškėjo? Problemos ir sprendimai.
Netvarka dienotvarkėj, namuose ir drauguose mažiau priklauso nuo aplinkos nei norisi manyti, tiesa. Nesusitvarkius nei vienos srities visos trys neišvengiamai tylės sukandusios dantis ir iš lėto bei šiek tiek slaptai bandys pasidalinti savo nepasitenkinimu su ketvirtomis, penktomis ir dar labiau nieko nenutuokiančiomis sritimis. Tos išsigąs, ims rėkti ir būtinai susilauks dėmesio, taip išsikovodamos laikiną saugumo jausmą. Vėliau rėks dar garsiau, gerklės paraus ir rėkaut nustos.
Susitvarkius vieną sritį, kitos dvi vis tiek pačios nesusitvarkys. Susitvarkius dvi, trečia jau beveik šypsosis bei norės ir pati prisidėti prie tvarkymosi. O kas gi numos ranka į besišypsančią sritį? Kvaišos tik. Taigi, viskas gerai.

+ Skundas: daugiau braškių!

---

Time passed, what turned out? Problems and solutions.
A mess in the “daily plans”, at home and with friends do not depend on the environment that much as we would like it to depend. When you leave a mess in all the three areas, they will silently feel dissatisfied and start complaining to the other areas, which do not have a clue about the situation. Those will get scared, start screaming and will definitely get attention together with a temporary sense of safety. Later they will scream louder and louder, their throats will become red and then they will shut up.
When you get one area in order, the other two will still stay in a mess. When you make two areas look good, the third one will almost start smiling and wanting to help with the work. And who will ignore a smiling area? Only dumbasses. So everything is great.

+ A complaint: more strawberries!

Teigiamas

Vienas iš šauniausių dalykų pasaulyje yra panašus į veiksmą gmail „account“e: „remove label NEED REPLY“. Šįvakar taip atsisijojo visi tokie email‘ai + milijonas ar ten 8 “drafts“. Jaučiuos su didesniais plaučiais ir vėl su gauruotom svajonėm. Pasaulis šypsos, šildymas įjungtas ir winamp‘e nuimtas repeat režimas. Tariamos žnyplytės, įsikibusios kažkur ties riešu ir stabdančios visiško pasitenkinimo pojūtį, ėmė taip ir caktelėjo lauk, kai asmeniniam mažų mažų darbelių sąrašėlyje atsirado daugiau užrašų „done“. Tikrų žalių užrašų, xls formate – ne galvoje šįkart.
Beliko rytdienos sulaukt. Ten žmonės, o jiems seniai nebedemonstravau nesveikai teigiamų emocijų. Jas išlaikyt padeda 8 val. miegas, todėl, nors ir gaila sustot, reikia sustot.
Šviesa ir gėris, ah.

O iš tiesų taip greit naują įrašą rašau ne dėl to, kad gyvenimas spalvotas, o tiesiog gyvenimas toks spalvotas, kad nenoriu, kad paskutinio įrašo pavadinime būtų žodis „negative“. Paprasta kaip pasaulis.

Teigiamas

Pažiūrėjau „Forest Gump“, bo daug atsiranda priskiriančių jį prie „the best movies I‘ve seen“. Pažiūrėjau ir užsidėjau pliusiuką.

Tokiu paros metu kaip kad dabar dažnai laimės pilnos kelnės pasidaro. Lyg „you‘ve got the whole world (in his hands)“, pagal dainą iš šio vakaro filmo per tv3. Ten, kur toks 37 žmones nužudęs dainavo.
Žodžiu, tokiu metu taip pat imu galvoti kaip pasakoju dukrai apie laimingo gyvenimo principus. Ji užduoda klausimus, o aš šypsaus ir atsakinėju tiksliai, sudedama visą patirtį į pagrindinius tris punktus kiekvienam atsakymui. Pasakoju su tokia patikima šypsena, kad ji manim be abejo pasitiki ir klausinėja dar daugiau. Atsimenu nuo pat vaikystės vis pagalvodavau ką nors panašaus į „taip, dabar tau 12, atsimink kaip jautiesi ir kaip reikės tokio amžiaus vaiką suprast.“ „Dabar tau 14, jau protingi vaikai būna, pasitikėk.“ Gaila neužsirašinėjau, pasiklioviau atmintimi. Vis dėlto, atėjus tokioms situacijoms informacija išplauks pati. Motiniškas instinktas, tarkime.
Apie atmintį kad jau pagalvojau, ar kad paskatino kas pagalvot, tai štai. Šauniai pasikonspektavus kolio medžiagą sėdžiu ir išdidžiai žiūriu į laikrodį: aštuonios valandos iki jo, galiu leist sau pasiatviraut į naują rudą blog‘ą. O išdidžiai sėdžiu, nes atmintis pasitarnavo ten, kur man labiau patinka – muzikoj. Vakar išgirdau anksčiau nepastebėtą dainą, kurią pakartojau du kartus winamp‘e. Pakartojau ir užmiršau, vos kampu akies pažiūrėjau į pavadinimą. Šiandien užsimaniau jos vėl. Pasėdėjau ramiai minutę – pavadinime buvo skliausteliai ir kažkas neigiamo, kitą minutę – pavadinimas ilgokas, minutė – pavadinime muzikos stiliaus pavadinimas. Bandau kelis muzikos stilius – atrandu. Niekuo neišsiskiriančią sau The Arcade Fire – (Antichrist Television Blues). Skliausteliai nedera, bet bent užstrigo atminty. Aš galiu.

Kad jau aš šiandien tokia nuostabi, jog net pradėjau mokytis gan anksti, išsiploviau indus po kiekvieno valgio ir išsiskalbus patalus juos iš karto pasidžioviau tarp siaurų siaurų džiovyklės virbų, tai noriu įspūdžio (sau) nesugadint ir netgi ruoštis koliui iki paskutinio kvapo.

P. s. Net nepaminėjau voratinklio kampe, kuris ir paskatino prisėst prie blogo. Kitąkart.
P. p. s. Į dainą atkreipiau dėmesį grojant nuo 4:26,5 sekundės. Just to remember.

A note

Nusprendžiau persikelti visus įrašus iš blogas.lt, bo dar sunyks ten. Gaila būtų. Tikiuosi savaitės užteks. :)

Gražios dienos.

Update (2008.10.19):
Savaitės neužteko, pabaigta tik dabar. + Naujas šablonas, ~poros valandų rezultatas, wee!

---

I decided to copy all my posts from blogas.lt, for them not to be lost over there. Would be a pitty. I hope a week is enough. :)

Have a nice day.

Update (2008.10.19):
A week wasn't enough, the end is today. + New template: a work of ~a couple of hours, wee!

Apie būtent tiksliai tiksliai dabar | About exactly this very moment

- Kas čia?
- Simonos cukrinė.
- O kas čia?
- Simonos maisto produktai.
- O kodėl Simona guli užsiklojus?
- Jai šalta matyt.
- Bet kad ji nedreba.
- Tuomet, manau, ji slepiasi.
- O kodėl ji slepiasi, jei turi cukrinę ir maisto produktų?
- Eik miegot.

Žinote, vyrai ir moterys, kokios spalvos sienos man gražiausios, kai lyja? Šlapio asfalto spalvos. Tiesiog daugiau nežinau šlapių objektų spalvų, o dabar lyja. Išeinu visa bekelnė, bet su suknele, į balkoną, pakvėpuoju lietumi, pažiūriu į dar pilkesnį namą užkaltais langais ir nuplėštais balkonais, pasišypsau ir kvėpuoju lietumi toliau. Galėtų kas pamatyt kaip aš gražiai šypsaus ir kaip dailiai kvėpuoju. Ko gi daugiau aš čia stoviu be kelnių (bet su suknele)? Ne to. Dar sublyksi blykstė (blykstė-blyksėti), aš užsimanau šokolado ir grįžtu į kambarį, tada sudunda tai, kas sublyksėjo. Tvarka.

Dar paskaičiau savo senus blogo įrašus. Ir vėl pastebėjau, kad kvailai skundžiuos daugumoj. Ypač privačiuose, nes tikriausiai užteko proto suprast, kad skundai kvaili. Gaila nėra tiek daug noro pasakotis, kai viskas gerai. Bent jau ne blog'e, nes, matyt, gyviems žmonėms smagiau klausytis laimingų žmonių. Tikriausiai. Arba reik susirast liūdną draugę. Tokią negyvą, kaip būna. Ja.


Tai ką gi, šįvakar tikriausiai vėl teks gulėti ant grindų ir klausytis kokių múm. Tai, matyt, viena iš nedaugelio grupių, kurių dainoms nedrįstu pritarti balsu, o tik judinu lūpas, norėdama vis dėlto pademonstruoti, kad žodžius tai žinau. Mėgautis, negriauti grožio.

---

- What‘s this?
- Simona‘s sugar bowl.
- And what‘s this?
- Simona‘s food products.
- And why is she under the blanket?
- I guess she‘s cold.
- But she‘s not shivering.
- Then, I guess, she’s hiding herself.
- And why she’s hiding when she has a sugal bowl and food products?
- Go to sleep.

Men, women, do you know what color of the walls is the most beautiful for me? - Color of wet asphalt. Ok, I just don’t know any colors of other wet objects and now it’s raining. I go out to the balcony, such without pants but with a dress, I breathe the rain, look at the even greyer house in the front with nailed-up windows and torn away balconies, I smile and continue to breathe the rain. Someone should see me when smiling and breathing so great. Why else would I be standing here without pants (but with a dress)? Not for that. More, the lightning lightens (a lightning-to lighten), I remember I want some chocolate and I come back to the room. Then thunders the same that lightened. That’s right.

So what, tonight will probably have to lie on the ground again while listening to some múm. It’s apparently one of the minority of bands, with the songs of which I don’t dare to sing together, just move the lips with intention to show that I know the words. Enjoy, not to break the beauty.