Prisiklausiau

I feel a gentle breeze of your image, but you can't tell.

Va tokias mintis tėškia mielasis Kings Of Convenience – The Build Up. Žinote, vyrai ir moterys, kas pasaulyje saldžiausia? Aš žinau. Nors abejoju. Dėl to ir negaliu pasidalinti. Bent jau tuomet, kai prie stalo sėdės nekvaili anūkai, pasidalinsiu su jais.
Pakankamai freakiškai vis dėlto atrodo nespontaniškas laiko skirstymas draugams. Vyksta mini perversmas, I guess. Lendu giliau į mini pasaulėlį.

Šiaip pablevyzgojus, tai norėčiau pasėdėt su vyno taure rankoj. Antra taurė – vyriškio rankoj. Aha aha, žvakė dar ant stalo ir Kauno panorama pro langą.
- Sima, gražiai atrodai šįvakar.
- O aš tave myliu.
Sakyčiau ir žavėčiausi jo jaukiu megztuku.

Graži diena, su saule. Jei rytoj saulė bus tokia pat graži, ryškinsiu dvigubai daugiau nuotraukų. Deal.

Na pasakyki

- Do you know what you do or are you a dumbass?
- I‘m a dumbass.

- What are your feelings towards your attitude?
- Those good kind of feelings. Thank you.

- Do you like this band?
- I adore it.

- Can you associate your first and second answers in any way?
- Never.

- Good luck, dumbass.
- Thank you.

Pati sugalvojau, jė.

Nuostabus sugebėjimas laiku nutilt

Labas,

Kaip čia naujai ir šūstrai pasakius?..

Vartau dainas kaip kokiais lapais ir kiekvienas lapas suteikia vis kito laiko pojūtį.

Dabar įsivaizduokime. Tamsu, Laisvės alėjoj dega nauji žibintai, šerkšnu blizga modernus grindinys, kadaise kabėjusius užrašus „Išnuomojamos patalpos“ pakeitusios sidabrinės vitrinų detalės puošiamos Kalėdoms, o nešuliais apsikrovusi moteris pilkai juodu paltu lėtai keliauja antrojo bromo link. Jos akyse laikosi po ašarą, o šypsena, stipriai suspausta ties kairiu kraštu, paneigia bet kokią rūpesčių tikimybę. Naujosios kolonėlės, pasiskolintos iš Panevėžio Laisvės aikštės, išlaisvina nuo ausinių maršrute „Maxima“ – namai“.

Keliaujame toliau: pasiekusi namus, moteris pastato tašes prie virtuvės stalo, grįžta į koridorių, nusimeta lauko drabužius ir krenta ant sofos svetainėje (arba ant grindų, jei švarus kilimas pasitaiko). Užsimerkia ji, susikuria Kalėdų pasaką galvoje ir laukia skambučio į duris. Guli dešimt minučių, kol paskausta nugarą. Atsikelia ne dėl skausmo, atsikelia dėl šokolado, esančio vienoje iš tašių. <...> Sėdi, kramto, kartais jausmingai pasisukioja pagal grojantį ritmą, kartais šūkteli paiką paskatinamąją frazę sau.

Skambutis į duris (tikiuosi nelabai šaižus). Moteris eina link durų, pasižiūri pro akutę, nusišypso ir atidaro duris. „Labas“. Pro duris įeina...

Keista, kad kartais sugadinamos gražios dainos. Nors ir žinant pasekmes, bet klausom gražiausių dainų liūdniausiais momentais. Na ir ką, yra gražių dainų blacklistas, how sad.

Nežinau ką čia parašiau. Bile rašyt ką prieš susirinkimą ir turėt vėlavimo priežastį sau. Na, o esmė yra ta, kad norėčiau apkabint kelis žmones dabar ir pasakyt „būkit mano gyvenime“. Ale neapkabinu: nedrąsu, pasimiršta? Įdomu ar be to jie ilgai būtų šalia. Laikas parodys. Laikas, po kurio Laisvės alėjoj turėsim naują grindinį.

Uzburta "Wear Sunscreen"

(labai nesmagu rasyt be lt raidziu, bet pasistengsiu)

Baz Luhrman - Everybody is free to wear sunscreen.

Tiesiog toks ramus vakaras, ar ten naktis. Pasiemiau sita tekstuka ir dziaugiuos juo visaip. Moteris, kuri sukure si ese, atrodo butent taip, kaip vaizduote ir buvo nupiesus. Nuotrauka, zinoma, su sypsena.

Atsiverciu word'o alternatyva ir verciu teksta i lietuviu kalba. Mamai. Verciu verciu ir suprantu, kad ja tos idejos nelabai kuo besuzaves. Daug nepasiteisinusiu. Kai kurios netgi nuliudins. Isverst reikia baigti, o ar parodyti tai jau reikes sprest veliau. Vistik pati asara nubraukiu vietomis.

Ko pririnkau:
apie teksta
apie autore
video - pirma karta pamaciau vienam susirinkime. Zodziai dar grazesni tampa.

Dar viena naktis, nesusitvarkius wireless' o.
I Vilniu ryt, tiek to.

„Tai visi in skirtigas pusis? Ar kap ti, Sim“

Ir kai jau pradedu sapnuot tašes, kuriose yra užtrauktukai, o juos atsegus pamatai dar daugiau tašyčių su užtrauktukais, kuriose yra ir barbių, apsirengusių tokiais drabužiais, kurie turi daug užtrauktukų, kurie (kad ir kokie maži bebūtų) atsisega... Tada jau suprantu, kad manęs laukia kažkas įdomaus. Finally.

Kažin, kodėl taip sutampa, kad po laidotuvių turi skubėt į gimtadienį.
Pirmas mano pasibuvimas Alytuje buvo „laidojimo paslaugos - kapinės - gedulingi pietūs“. Kiek spėjau pamatyt, pats miestas toks jaukus gan. Gal kada ir kitais tikslais teks apsilankyt. Anyway, nors ir nepažinojau mirusio žmogaus, bet beveik sugebėjau susižavėt juo vien iš prisiminimų. Na, tie ten, kai artimieji vienas po kito atsistoja ir pasakoja (ko, beje, aš negalėčiau padaryt, nes apsiverkčiau po antrojo žodžio), koks nuostabus žmogus mirė. Nežinau, ar visur taip būna, bet mūsų giminėje tokios kalbos skamba labai nuoširdžiai. Jei viskas, ką nuolat girdžiu per laidotuves, tiesa, tai keista, kad tik geri žmonės palieka mūsų giminę. Beje, baigiu priprast prie laidotuvių. Gal ir gerai: daug dar jų laukia.

+

Bus jau Kaune kur gyvent, bus jau ir kur grįžt po pasivaikščiojimų Laisvės al. ir universitetų teritorijomis - Žaliakalnin.

Lietuviškumas

Trumpai.
Žiūri brolis krepšinį. Padarė pertrauką reklaminę ar panašiai - užmigo. Parodė "Klausimėlį", pabaigė. Tęsia krepšinį - brolis atsibudo. Tą pačią sekundę. Lietuva.

Na ką, nieko? Nieko.

Esmė čia - labai vertingai padirbau. Tvarkėm namo aplinką. Rankos buvo mėlynos, žalios ir raudonos. Raudonos tai dėl kraujo (susidraskiau ten į augalus su spygliais), o kitos spalvos tai paslaptingai atsirado. Anyway, pradėjus tampyti su blokais prispaustus šlapius maišus, mane užvaldė entuziazmas. Pradėjau visaip ten dainuoti, kalbėti su savim ir nebekreipiau dėmesio į permirkusį batą-kedą. O dar tokia linksma gaisrinė vis suko ratus. Matyt dėl dūmų. Meldai degė. Visi taip gražiai dirba, saulė dar švietė, namo šešėlis ir gaisrinė sukiojas: atvažiuoja, pravažiuoja, nuvažiuoja. Kaip ir idilė.

Sutapimas:
Neieškojau dar aišku jokio buto studijoms, tik žinau kad reiks trijų kambarių. Ir netyčia moteris sako: gali atsilaisvinti kitais metais vienas toks -> trijų kambarių -> su privačiu kiemu -> prie VDU -> be šeimininkų. Ir viskas.
Keistumai:
Po šiukšlių krūva šiandien dar radau ledo. Balandžio mėnuo, džee. (džy)

Kas antra diena šilta

Yra tokia vieta mano gatvėj (gatvelėj), kur gyvenu. Tokia vieta su pūvančiu sunkvežimiu ir pūvančiu namu. Tarp jų yra gal kokio metro pločio tarpas. Tokio pat, kaip ir šaligatvis. Dar smagu tai, kad jie pūva virsdami vienas į kitą. Taip ir siaurėja tas praėjimas į viršų.
Keista, kad visada, einant pro tą vietą, pamatau, kad einu būtent ta puse, kur ir tarpas, o iš kart, praėjus tarpą, pereinu į kitą gatvės pusę. Tik po to. Nepatinka man tas tarpas visai. Net baimė apima, galvoji, kad tuoj užsivers jis. Bandysiu sąmoningai eit kita gatvės puse.

Kaip aš šiąnakt miegojau.
Sapnavau nerealias meilės istorijas, nesusijusias su realybe. Buvo įdomu. Atsikėlus pajutau, kad aplinkui mano kaklą, juosmenį ir gal dar ką nors apsivynioję ausinių laidai. Taip visiškai. Totally. Anksčiau tik grotuvas būdavo susmigęs į nugarą ar panašiai, arba pats garsas grotuvo pažadindavo paryčiais apie 4.00. Na, įsirašau dar vieną potyrį. Atgyjantys laidai-žudikai.




čia matyt bus mano kambarys. grįšiu savaitgaliais čion

Lietuvių k. Bandomasis iš didžiosios Band.

Papasakosiu kaip ir visiems pasakojau. Su tokia pačia įžanga ir sąmoju. Ok? Ok.
Išeinam iš kabineto. Lapai surinkti. Rūta sako: "Man tai skyrybos aiškinimas buvo sunkiausias". ... Koks skyrybos aiškinimas??.. Ir visaip taip negerai jaučiausi po bandomojo. Paskui kalbam kalbam kur ta užduotis buvo, gal neįsegė lapų kas. Sako "Po kalbos kultūros užduoties". ... Kokios kalbos kultūros???...
Štai. Buvo įdomi diena n'stuff. Gera pasirodė mokytoja. Susiradau ją ir leido pabaigt užduotis. Vis tiek buvo kakas.
Nepatinka dienos-kakai man.

In conclusion: apturėjau gerą pamoką valstybiniui.

Labanakt.

Sapnuoju maloniai

Oi, iš kur čia dabar neužtikrintumas?

Sako sapnuoti, kad skrendi, gali tik jaunystėje. Kaip gerai, kad tenka tuo pasidžiaugt. Neapsakomas jausmas. Gaila, kad tik sapne taip galima.
Atsimenu prieš kelis metus skraidžiau tik po savo kambarį, palei lubas, bet vis tiek jaučiau palaimą. Tikriausiai gerai išsimiegojau. Kažkurią kitą naktį skraidžiau laiptinėj. Buvo nepatogu, nes visiškai negalėjau valdyti krypties. Sklandžiau taip nevalingai tai į šoną, tai į viršų. Buvo šiaip sau. O dar praeiviai kartais pasigirsdavo. Bijojau jų.
Visai neseniai pradėjau skraidyt atviroj erdvėj. Vieną naktį buvau labai aukštai pakilus virš savo namo. Tada jau sunerimau, bet viskas visada baigiasi laimingai. Į namus grįžau pro balkoną. Malonaiusia naktis buvo šią savaitę. Gal vakar, nors ir miegojau 3 valandas, o gal ir anksčiau. Po savim mačiau kažkokias nepažįstamas vietas. Gražios tokios. Pavasariškos. Nors labai netikroviškos: tik laukai, kalvelės, neįprastai dirbtinio pluošto žolė. Galbūt čia dėl aukščio. Vis dėlto kuo aukščiau, tuo maloniau.
Nekantrauju eiti miegoti.