Labas,
Kaip čia naujai ir šūstrai pasakius?..
Vartau dainas kaip kokiais lapais ir kiekvienas lapas suteikia vis kito laiko pojūtį.
Dabar įsivaizduokime. Tamsu, Laisvės alėjoj dega nauji žibintai, šerkšnu blizga modernus grindinys, kadaise kabėjusius užrašus „Išnuomojamos patalpos“ pakeitusios sidabrinės vitrinų detalės puošiamos Kalėdoms, o nešuliais apsikrovusi moteris pilkai juodu paltu lėtai keliauja antrojo bromo link. Jos akyse laikosi po ašarą, o šypsena, stipriai suspausta ties kairiu kraštu, paneigia bet kokią rūpesčių tikimybę. Naujosios kolonėlės, pasiskolintos iš Panevėžio Laisvės aikštės, išlaisvina nuo ausinių maršrute „Maxima“ – namai“.
Keliaujame toliau: pasiekusi namus, moteris pastato tašes prie virtuvės stalo, grįžta į koridorių, nusimeta lauko drabužius ir krenta ant sofos svetainėje (arba ant grindų, jei švarus kilimas pasitaiko). Užsimerkia ji, susikuria Kalėdų pasaką galvoje ir laukia skambučio į duris. Guli dešimt minučių, kol paskausta nugarą. Atsikelia ne dėl skausmo, atsikelia dėl šokolado, esančio vienoje iš tašių. <...> Sėdi, kramto, kartais jausmingai pasisukioja pagal grojantį ritmą, kartais šūkteli paiką paskatinamąją frazę sau.
Skambutis į duris (tikiuosi nelabai šaižus). Moteris eina link durų, pasižiūri pro akutę, nusišypso ir atidaro duris. „Labas“. Pro duris įeina...
Keista, kad kartais sugadinamos gražios dainos. Nors ir žinant pasekmes, bet klausom gražiausių dainų liūdniausiais momentais. Na ir ką, yra gražių dainų blacklistas, how sad.
Nežinau ką čia parašiau. Bile rašyt ką prieš susirinkimą ir turėt vėlavimo priežastį sau.
