Sveiki, mielieji,
Pagaliau gavau laisvą minutėlę ir laisvą жіночка кімната, todėl pirmas dalykas po to, kai pasidėjau lagaminą į kampą ir pakeičiau basutes pliažinėm šlepetėm, buvo šis laiškas. Pagavo tokia „rašytojiška“ nuotaika (už lango varnos, daug medžių ir žaismingai spalvotas plastikinių butelių konteineris), todėl planuoju šiek tiek išsiplėsti. Na, o dabar apie kelionę ir Ukrainą.
07.05, penktadienis, 19:30 val. Sėdžiu sau autobuse šalia jaunos ukrainietės, pro langą žiūriu į tebemosuojamas šauniausių draugiukų rankutes ir autobusas pajuda į priekį. Sukasi į kairę, didina greitį... :) Tada ėmiau jausti Ukrainos dvelksmą. Deja, tas dvelksmas dar kiek apgaulingas: laukia visa naktis kelio pro Lenkiją. Gavau gan neblogą vietą sėdėt – priešais tualetas, tačiau taip pat ir ale stalelis rankinei (vėliau ir kojoms) pasidėti. Tikriausiai ilgai dar prisiminsiu ~5 m. ukrainietukę, sėdėjusią priešais kitoje eilėje. Lietuvoj tokio mielo vaiko nemačiau jau seniai. Nors ir skleidė daug triukšmo, bet jos klausimai „papa, a kogda my prijedim?“ atrodė tokie nuoširdūs ir aktualūs, kad žavėjaus net ir po 20-to karto. :) Taip pat žavėjausi ir pačiu „papa“, kuris bestraksinčią dukrelę tą patį 20-tą kartą sugebėdavo prajuokinti vienu gauruotos rankos judesiu. Miegoti nelabai sekėsi, pabusdavau kas 20 minučių pasižvalgyt į laikrodį.
Šeštadienis. Vis dėlto, 6 val. ryto pasiekėme Lenkijos ir Ukrainos sieną. Patikrino pasus ir paliko laukti toliau. Laukiam valandą, dvi, tris... Autobuso vaikai darosi vis labiau irzlūs, nuo nikotino trūkumo kenčiantis vyrukas keičia pokalbio temą ir ima keikti jau muitininkus. Staiga mums liepia išlipti ir ~„vazmyte vsiech svajych vieshchi“. Išlipam, išsitraukiam lagaminus, praeinam pro kažkokį koridoriuką ir grįžtam su daiktais atgal. Daiktų netikrino, tik klausinėjo „gde iedyte?“. Sugrįžę pasėdėjom dar valandą, tada dar kartą patikrino pasus, surinko korteles su informacija vietos, į kurią vykstame ir lygiai 10:00 val. paleido „į laisvę“.
Lvove mane pasitiko vietinio LC mergaitė. Nupirko bilietą, pakalbėjom apie jų DT stažuotes, mūsų MT stažuotes ir šiaip orą. Įsėdau į autobusiuką (Mаршрутка) ir pradėjau dairytis į šiokių tokių kalnų užuomazgas. Be jų pastebėjau ir tai, kad vairuotojas sugeba vienu metu vairuoti, kalbėti telefonu ir rūkyti. Dar pastebėjau duobėtus kelius (jie tokie labiau vakarų Ukrainoje, pasak Helen) ir kelis vietinių bruožus, kuriuos rašau į atskirą sąrašėlį sąsiuvinyje.
Po trijų valandų atvykau į Івано-Франківськ. Pasitiko mane dvi vietinės mergaitės: Tanya ir Ira (TN manager'ė). Be kefyro ir degtinės, bet su didžiulėm šypsenom. Išsitraukiau lagaminą ir nuvykom pas Tanią atsigaut. Nusiprausiau šaltu vandeniu, persirengiau, sukirtau keturis balandėlius ir nuvykom prie upės, kur sutikau pirmąją kolegę Edytą iš Lenkijos. Pakalbėjom, pažiūrėjom į vandenį ir pasigrožėjom kalvelėm. Tada sužinojau, kad mane ir kolegę Maarją iš Estijos paskyrė į geriausią kurortinę stovyklą (kaip vėliau pamatėme, tai visai prašmatni sanatorija su vištienos kepsniukais), kaip daugiausiai žadančias ir geriausiai mokančias anglų kalbą. Žodžiu, nuo mūsų priklausys ar direktorius ims stažuotojus ir kitais metais. Visai nudžiugau, taip pat susiderinau ankstesnę grįžimo datą (rugpjūčio 16 d.) ir ėmiau ramiai sau mėgautis laisvu laiku iki konkretaus darbo pradžios. Grįžus pas Tanią susipažinau su jos mama – super miela moterimi. Šnekėjomės pusiau angliškai pusiau rusiškai, vartėm nuotraukas ir pažindinomės kaip tik galėjom.
