Sveiki, mielieji,
Pagaliau gavau laisvą minutėlę ir laisvą жіночка кімната, todėl pirmas dalykas po to, kai pasidėjau lagaminą į kampą ir pakeičiau basutes pliažinėm šlepetėm, buvo šis laiškas. Pagavo tokia „rašytojiška“ nuotaika (už lango varnos, daug medžių ir žaismingai spalvotas plastikinių butelių konteineris), todėl planuoju šiek tiek išsiplėsti. Na, o dabar apie kelionę ir Ukrainą.
07.05, penktadienis, 19:30 val. Sėdžiu sau autobuse šalia jaunos ukrainietės, pro langą žiūriu į tebemosuojamas šauniausių draugiukų rankutes ir autobusas pajuda į priekį. Sukasi į kairę, didina greitį... :) Tada ėmiau jausti Ukrainos dvelksmą. Deja, tas dvelksmas dar kiek apgaulingas: laukia visa naktis kelio pro Lenkiją. Gavau gan neblogą vietą sėdėt – priešais tualetas, tačiau taip pat ir ale stalelis rankinei (vėliau ir kojoms) pasidėti. Tikriausiai ilgai dar prisiminsiu ~5 m. ukrainietukę, sėdėjusią priešais kitoje eilėje. Lietuvoj tokio mielo vaiko nemačiau jau seniai. Nors ir skleidė daug triukšmo, bet jos klausimai „papa, a kogda my prijedim?“ atrodė tokie nuoširdūs ir aktualūs, kad žavėjaus net ir po 20-to karto. :) Taip pat žavėjausi ir pačiu „papa“, kuris bestraksinčią dukrelę tą patį 20-tą kartą sugebėdavo prajuokinti vienu gauruotos rankos judesiu. Miegoti nelabai sekėsi, pabusdavau kas 20 minučių pasižvalgyt į laikrodį.
Šeštadienis. Vis dėlto, 6 val. ryto pasiekėme Lenkijos ir Ukrainos sieną. Patikrino pasus ir paliko laukti toliau. Laukiam valandą, dvi, tris... Autobuso vaikai darosi vis labiau irzlūs, nuo nikotino trūkumo kenčiantis vyrukas keičia pokalbio temą ir ima keikti jau muitininkus. Staiga mums liepia išlipti ir ~„vazmyte vsiech svajych vieshchi“. Išlipam, išsitraukiam lagaminus, praeinam pro kažkokį koridoriuką ir grįžtam su daiktais atgal. Daiktų netikrino, tik klausinėjo „gde iedyte?“. Sugrįžę pasėdėjom dar valandą, tada dar kartą patikrino pasus, surinko korteles su informacija vietos, į kurią vykstame ir lygiai 10:00 val. paleido „į laisvę“.
Lvove mane pasitiko vietinio LC mergaitė. Nupirko bilietą, pakalbėjom apie jų DT stažuotes, mūsų MT stažuotes ir šiaip orą. Įsėdau į autobusiuką (Mаршрутка) ir pradėjau dairytis į šiokių tokių kalnų užuomazgas. Be jų pastebėjau ir tai, kad vairuotojas sugeba vienu metu vairuoti, kalbėti telefonu ir rūkyti. Dar pastebėjau duobėtus kelius (jie tokie labiau vakarų Ukrainoje, pasak Helen) ir kelis vietinių bruožus, kuriuos rašau į atskirą sąrašėlį sąsiuvinyje.
Po trijų valandų atvykau į Івано-Франківськ. Pasitiko mane dvi vietinės mergaitės: Tanya ir Ira (TN manager'ė). Be kefyro ir degtinės, bet su didžiulėm šypsenom. Išsitraukiau lagaminą ir nuvykom pas Tanią atsigaut. Nusiprausiau šaltu vandeniu, persirengiau, sukirtau keturis balandėlius ir nuvykom prie upės, kur sutikau pirmąją kolegę Edytą iš Lenkijos. Pakalbėjom, pažiūrėjom į vandenį ir pasigrožėjom kalvelėm. Tada sužinojau, kad mane ir kolegę Maarją iš Estijos paskyrė į geriausią kurortinę stovyklą (kaip vėliau pamatėme, tai visai prašmatni sanatorija su vištienos kepsniukais), kaip daugiausiai žadančias ir geriausiai mokančias anglų kalbą. Žodžiu, nuo mūsų priklausys ar direktorius ims stažuotojus ir kitais metais. Visai nudžiugau, taip pat susiderinau ankstesnę grįžimo datą (rugpjūčio 16 d.) ir ėmiau ramiai sau mėgautis laisvu laiku iki konkretaus darbo pradžios. Grįžus pas Tanią susipažinau su jos mama – super miela moterimi. Šnekėjomės pusiau angliškai pusiau rusiškai, vartėm nuotraukas ir pažindinomės kaip tik galėjom.
Sekmadienis – antradienis. Edyta išvyko į savo stovyklą, likau viena stažuotoja kuriam laikui. Nuo pat sekmadienio prasidėjo ekskursijos po miestą: „čia bažnyčia, čia siena, čia statula“ ir pan. Po kelių valandų vis prisijungdavo ir atsiskirdavo po kelis žmones iš LC, todėl buvo sunku susigaudyti su kuo aš čia iš tikrųjų vaikštau. Visą laiką saulė kepino pečius, pakaušį ir viską, ką rado. Vieną dieną protarpiais palydavo, tačiau labai švelniai. Kalnų oras = permainos. Po pietų su visu savo lagaminu nukeliavau į Hostel'į, kurį mes vadiname tiesiog studentų bendrabučiu. Pafotografavau įdomesnes vietas, įsijungiau simpsonus, TV programas, muziką ir pradėjau rašyti laišką. 22.00 val. prie manęs prisijungė naujas stažuotojas iš Egipto – Ahmed. Jo vyriškasis kambarėlis buvo kuklesnis, todėl įsitaisėm manajame ir iki 01.00 val. dalinomės kelionių ir kitais įspūdžiais, lūkesčiais ir pažindinomės.
Kitą dieną nuvažiavom į Edytos ir Ahmed darbo vietą. Tą dieną buvo švenčiama Ukrainos nacionalinė šventė (Ivano Kupala ar pan.), todėl iki 00.00 val. dūkom diskotekoj prie didžiulio laužo su įvairaus amžiaus stovyklos vaikais. Po to suguldėm vaikus ir kokias 3 valandas žaidėm „Bitches bitches“. Rytas irgi buvo smagus. :)
Antradienis – sekmadienis (Kijevas). Antradienio vakare su Kolya iš LC traukiniu pajudėjome iki Kijevo. Ten gan ilgokai vyko LDS konferencija, kurioje buvo bene visa naujoji LC valdyba. Na, o mano didysis tikslas buvo Helen. Po ~12 valandų kelionės su ukrainiečių-lietuvių kalbų pamokėlėmis ir saldaus miego ant išlankstomos lovelės, trečiadienį 7 val. ryto buvome Kijeve. Išlipu iš traukinio ir matau šviežiai atsikėlusią Helen su glėbiu ramunių! „For my dearest guest“. Kokia pradžia, tokia ir visa savaitė. Buvau lepinama per visus kraštus. Gardžiausi pusryčiai, dovanėlės, kiekviena diena pilna suplanuotų ekskursijų. Aplankėm begalę bažnyčių, parkų, statulų, šiaip gražių vietų. Visai nieko buvo muziejus, kurio pirmamoje salėje buvo nupjautos karvės galvos imitacija su gyvomis musėmis, skraidžiojusiomis aplink dirbtiną kraują (Justė turėtų atsimint tą galvą). Crazy Ukrainians, kaip sakant. Vieną dieną prie mūsų prisijungė panašaus tipo stažuotojai, dirbantys pietų Ukrainoje: Ernest iš Hong-Kong ir Michelle iš Meksikos. Kartu pasivaikščiojome po suvenyrų turgelius, paplaukėm Dnepru ir pasipasakojom patyrimus. Pasirodo jų LC stažuotojai turi „praeiti“ daugybę žeminančių medicininių tyrimų, kurie reikalauja apnuoginti tam tikras kūno vietas ir atverti tam tikras ertmes metaliniams įrankiams. Vyrai, be to, turi pademonstruoti savo turtą, kuris įvertinamas tam tikrais numeriais, griežta akimi nustatomais stambios moteriškės. Man, kaip bebūtų, to daryti neteko. :P Penktadienio vakare nuspredėm sudalyvaut LDS paskutiniame vakare. Netikėtai gatvėj sutikom Yurą iš Івано-Франківськ LC ir kartu nuvykom iki konferencijos vietos. Pasivaišinom rėmėjų gėrybėmis, pasėdėjom pavėsinėj ir po kiek laiko prasidėjo apdovanojimai bei konferencijos uždarymas. Svarbiausi apdovanojimai, tai – auksinis, sidabrinis ir bronzinis „awards of excellence“. Pirmas buvo LC Lviv, antras – LC Kiyv, trečias irgi neblogas. :) Tiesa, keista buvo matyti nemažai mergaičių trupučiukais šortukais ir aukštučiukais aukštakulniukais. Na, bet jos irgi susilaukė savito dėmesio. Su Helen pabuvome iki 02.00 val. nakties ir taksi išriedėjom miegot. Brolis buvo vėl nustumtas ant grindų, o mes karališkai kritome į lovas. :)
Paskutinė diena buvo kiek ramesnė, tik teko paėjėti greitu žingsniuku, kai iki manojo traukinio išvykimo buvo likęs nedidukas pusvalandukas. Kai buvome stoty, moteriškės balsas jau šaukė „Uwaga, traukinys na Івано-Франківськ skora ujiediet“. Ir vėl mojavimas, ir vėl riedėjimas, vėl naktis ant rudų išlankstomų sėdynių. 7 val. ryto – stotyje.
Sekmadienis. Kaip tikra senbuvė susiveikiau taksi ir už 15 gryvnų (~5 litus) buvau senajame hostelyje). Įsijungiau kompiuterį, priguliau ir greit sulaukiau svečių barbenimo į duris. Susipažinau su Maarja iš Estijos ir Raushagul iš Kazachstano. Jąją palikome hostelyje, o pačios su dviejų mergaičių iš LC pagalba nuvykome į išsvajotąją darbo vietą kurortiniame Яремче miestelyje. Pirmas įspūdis – pasaka. Antras įspūdis – nu tikrai pasaka. Aplink pasakiško grožio „miškais pasišiaušę“ karpatų kalnai, pro dviviečio kambario (tikrai nemažo) langą matosi ir girdisi srauni kalnų upė. Turime spintą, spintelių, po neprastą lovą, stalą, nuostabų vaizdą pro langą ir tikrai nemažai erdvės. Turime privatų vonios kambarį su tualetu, kriaukle ir dušo kabina. Vienintelis trūkstamas dalykas – tai internetas. Na, bet dievo į medį nevarome ir džiaugiamės kurortu.
Sekmadienį grupė dar nebuvo atvykusi, todėl pasilinksminome pačios: Su paauglių, besimokančių čia anglų kalbos, grupe kopėme į kalną netoli stovyklos. Po kiekvieno atsisukimo pasidairyti žandikauliai atvėpdavo vis smarkiau, o kai vos beatgaudami kvapą užlipom į viršūnę, pasakiau „buvo verta“.
Sėdžiu ir stebiu mirksinčią bekraunamo fotoaparato švieselę, laukdama kada galėsiu nufotografuoti iš mūsų balkono matomą kalnų upę ir nuostabius kalnus. Nufotografuosiu ir parodysiu jums. Na, o dabar reikia užsiimti kuo nors „stažuotojišku“. Gero vakaro!
Žodynėlis neAIESEC žmonėms:
*LC (Local Committee) – vietinis AIESEC padalinys, pvz. AIESEC Kaunas, AIESEC Kyiv ir pan.
**DT (Development Traineeship) – AIESEC stažuotė, kurios dalyviams nėra mokamas atlyginimas.
***MT (Management Traineeship) – AIESEC vadybinio tipo stažuotė.
****Bitches bitches – AIESEC bendruomenėje žaidžiamas žaidimas, kurio metu žmonės sėdi ratu ir pagal tam tikras taisykles plekšnoja sau per kelius, stengdamiesi išvengti klaidos – prievolės išgerti (viena klaida - vienas gurkšnis alkoholinio gėrimo).
Idomus pasakojimas :) laukiamas tesinys! ir labai geras tas zodynelis.
AtsakytiPanaikinti