Apie būtent tiksliai tiksliai dabar

- Kas čia?
- Simonos cukrinė.
- O kas čia?
- Simonos maisto produktai.
- O kodėl Simona guli užsiklojus?
- Jai šalta matyt.
- Bet kad ji nedreba.
- Tuomet, manau, ji slepiasi.
- O kodėl ji slepiasi, jei turi cukrinę ir maisto produktų?
- Eik miegot.


Žinote, vyrai ir moterys, kokios spalvos sienos man gražiausios, kai lyja? Šlapio asfalto spalvos. Tiesiog daugiau nežinau šlapių objektų spalvų, o dabar lyja. Išeinu visa bekelnė, bet su suknele, į balkoną, pakvėpuoju lietumi, pažiūriu į dar pilkesnį namą užkaltais langais ir nuplėštais balkonais, pasišypsau ir kvėpuoju lietumi toliau. Galėtų kas pamatyt kaip aš gražiai šypsaus ir kaip dailiai kvėpuoju. Ko gi daugiau aš čia stoviu be kelnių (bet su suknele)? Ne to. Dar sublyksi blykstė (blykstė-blyksėti), aš užsimanau šokolado ir grįžtu į kambarį, tada sudunda tai, kas sublyksėjo. Tvarka.

Dar paskaičiau savo senus blogo įrašus. Ir vėl pastebėjau, kad kvailai skundžiuos daugumoj. Ypač privačiuose, nes tikriausiai užteko proto suprast, kad skundai kvaili. Gaila nėra tiek daug noro pasakotis, kai viskas gerai. Bent jau ne blog'e, nes, matyt, gyviems žmonėms smagiau klausytis laimingų žmonių. Tikriausiai. Arba reik susirast liūdną draugę. Tokią negyvą, kaip būna. Ja.

Tai ką gi, šįvakar tikriausiai vėl teks gulėti ant grindų ir klausytis kokių múm. Tai, matyt, viena iš nedaugelio grupių, kurių dainoms nedrįstu pritarti balsu, o tik judinu lūpas, norėdama vis dėlto pademonstruoti, kad žodžius tai žinau. Mėgautis, negriauti grožio.