Sapnuoju maloniai

Oi, iš kur čia dabar neužtikrintumas?

Sako sapnuoti, kad skrendi, gali tik jaunystėje. Kaip gerai, kad tenka tuo pasidžiaugt. Neapsakomas jausmas. Gaila, kad tik sapne taip galima.
Atsimenu prieš kelis metus skraidžiau tik po savo kambarį, palei lubas, bet vis tiek jaučiau palaimą. Tikriausiai gerai išsimiegojau. Kažkurią kitą naktį skraidžiau laiptinėj. Buvo nepatogu, nes visiškai negalėjau valdyti krypties. Sklandžiau taip nevalingai tai į šoną, tai į viršų. Buvo šiaip sau. O dar praeiviai kartais pasigirsdavo. Bijojau jų.
Visai neseniai pradėjau skraidyt atviroj erdvėj. Vieną naktį buvau labai aukštai pakilus virš savo namo. Tada jau sunerimau, bet viskas visada baigiasi laimingai. Į namus grįžau pro balkoną. Malonaiusia naktis buvo šią savaitę. Gal vakar, nors ir miegojau 3 valandas, o gal ir anksčiau. Po savim mačiau kažkokias nepažįstamas vietas. Gražios tokios. Pavasariškos. Nors labai netikroviškos: tik laukai, kalvelės, neįprastai dirbtinio pluošto žolė. Galbūt čia dėl aukščio. Vis dėlto kuo aukščiau, tuo maloniau.
Nekantrauju eiti miegoti.