Neilgai dar, bet pagaliau dirbu pas tokią mielą moterėlę „Bed and Breakfast“. Mano pareigos: kalbėtoja su šeimininke, maisto ir indų nunešėja-parnešėja ir kambarių tvarkytoja. Dirbu labai gražiame dideliame name. Pagrindiniai svečiai dažniausiai vokiečiai ir prancūzai, kurie taip pat nevengia su manim pasikalbėti ir sureaguoti „oh, Lithuania“, kai pasakau iš kur esu.
Tiesą pasakius, darbas nėra sunkus, ypač todėl, kad nejaučiu jokios įtampos. Per kelias dienas bendravimo su Imge (šeimininkė vokietė) susidariau paveikslą kokia norėčiau būti pensininkė: išsilavinusi ir besilavinanti, daug keliavusi ir bekeliaujanti, komunikabili ir tebebendraujanti, žodžiu – tokia pat, kaip ir jaunystėje, tik šiek tiek gurdesnė. Į darbą išeinu kiekvieną darbo dieną 8:10 val. ir eidama nejaučiu jokio sunkumo, ko nesitikėjau. Žinau, kad teks tiesiog maloniai pabendrauti, pasisukioti tarp senovinių baldų ir pasigaudyti idėjų galimam savo senatvės versliukui. Taigi, Simona tęsia savo ramybės periodą ir ramiai ruošiasi neramiajam.
Įdomi patirtis:)
AtsakytiPanaikintiAš tai pat norėjau versliuko, bet girdėjau, kad siuntų vežimas į Angliją tapo komplikuotas dėl didelės konkurencijos..